Teatras Telšiuose jau turi šimto metų tradicijas. 1907 –ųjų metų Parcinkulės atlaidai Telšiuose sutapo su teatro gimimu. Viso šio renginio organizatorius ir režisierius buvo P. Vaseris, studijavęs Kijevo medicinos fakultete ir kartu lankęs dramos teatro studijas. Šio darbo imtis atostogaujantį studentą paprašė miesto burmistras F. Milevičius.

Taigi, 1907 –ųjų rugpjūčio antrąją tuščiose kareivinėse ant Masčio pakrančių po Parcinkulės atlaidų susirinkę žmonės išvydo dvi lietuviškas komedijas: „Žilė galvon – velnias uodegon“ ir „Velnias spąstuose“. Po metų, 1908-ųjų rugpjūčio antrąją, Žemaitijos sostinėje įvyko antrasis spektaklių vakaras. Ugniagesių stoginėje tie patys scenos mylėtojai suvaidino dvi komedijas: „Trys mylimos“, „Valsčiaus sūdas“. Nuo šio antrojo spektaklių vakaro prasidėjo aktyvi „Kanklių“ draugijos veikla, nors įregistruota ji buvo tik 1916 metais. Jos ir Garbės pirmininkas buvo vienas iš aktorių ir, tikriausiai, antrojo spektaklių vakaro režisierius F. Milevičius. „Kanklės“ turėjo nuolatinę dramos sekciją, kurioje buvo susibūrę gabesnieji vaidintojai. Kadangi tinkamų teatrui pastatų draugija neturėjo, repetavo Mikalausko (matyt, vieno iš „Kanklėms“ priklausiusių narių) namuose, netoli skverelio, Kalno gatvėje. Vaidinimams salę nuomodavo iš Mikuckio.

Vienas iš labiau įsidėmėtinų tų metų spektaklių yra 1910 metais suvaidintas spektaklis „Svieto lygintojas Blinda“. Šį spektaklį režisavo F. Milevičius. 1912 metais F. Milevičius suorganizavo lėšų rinkimą teatro rūmų statybai. Buvo įsteigtas „Žemaitės teatro rūmų Telšiuose statymo komitetas“. Kai lėšos buvo beveik surinktos, politinė situacija Lietuvoje nebuvo palanki kilniems planams įvykdyti. Kritus vokiškųjų „ostrublių“ vertei, komitetas, iškeitęs surinktus pinigus į 500 litų, likvidavosi. Pinigai buvo perduoti „Kanklių“ draugijai. „Kanklių „ draugijos teatralų vaidinimai per du dešimtmečius sulaukė rimtesnio žiūrovo – inteligentijos. Tai leidžia manyti, kad draugijos globojamas dramos būrelis buvo aukštesnio meninio lygio nei klojimų teatrai. Kitaip ir negalėjo būti, juk jame vaidino daugelis miestelio šviesuolių. Po „Kanklių“ draugijos uždarymo teatro mėgėjai neišsiskirstė  ir toliau buvo statomi spektakliai. 1940-1949 metais Telšiuose veikė profesionalus Žemaičių dramos teatras. Iki šiol dar nėra visiškai aišku, kas buvo teatro įkūrėjas ir nuo kada šis teatras pradėjo veikti. Vieni tvirtina, kad teatro įkūrėjas buvo  dailininkas P. Gintalas ir kraštotyrininkas Pr. Genys, kiti – jog tai buvo P. Gintalas ir poetas Butkų Juzė. Matyt, prie profesionalaus teatro kūrimo buvo prisidėję visi trys. Buvę kanklininkai sudarė profesionalaus teatro branduolį. Apie 1942 metus į teatrą dirbti buvo kviestas J. Miltinis. Šį pasiūlymą jis priėmė, tačiau dėl nežinomų priežasčių neatvyko. Teatras daug gastroliavo: vaidinti kartais tekdavo šaltose salėse, paskui ten pat, ant grindų, ir miegodavo.

Dailininkas A. Kišonas prisimena, kad 1945 metų rudenį, besimokydamas Telšių pedagoginėje mokykloje, gavo dekoratoriaus darbą Žemaičių dramos teatre, kurio direktoriumi buvo Gerulaitis, o dailininku dirbo Č. Kontrimas. A. Kišonas prisimena, jog tai buvo labai sunkus laikotarpis ir teatre, ir jo gyvenime: piešti tekdavo ne tik dekoracijas spektakliams, bet ir plakatus, šūkius teatrui bei kitiems užsakovams, kurių įsakymus direktorius buvo priverstas vykdyti. Matyt, nelengva buvo dirbti teatro direktoriumi anais sunkiais permainų laikais: per devynerius Žemaičių dramos teatro gyvenimo metus į šias pareigas buvo paskirti net septyni asmenys: Butkų Juzė, S. Sidabras, B. Mačerauskas, Gerulaitis, R.Juknevičius, J.Lesis, A.Liaugaudas. Pastovaus režisieriaus taip pat nebuvo. Gal kiek ilgiau dirbo N. Bernotas ir R.Juknevičius, o kiti – B.Lukošius, M. Mikuta, A. Rachlevičius,       J. Seinas –  daug trumpesnį laiko tarpą.

Dabar jau nebeįmanoma atsekti, kokius spektaklius jie režisavo. Yra žinoma, kad Žemaičių dramos teatre buvo pastatytos šios pjesės: K. Binkio „Atžalynas“ (rež. N. Bernotas), P. Vaičiūno „Naujieji žmonės“, Jakobsono „Gyvenimas citadelėje“, Čukovskio „Jūsų liūtas“, Gogolio „Vedybos“, Žemaitės „Petras Kurmelis“, „Trys mylimos“ (rež. N. Bernotas), Švarco „Sniego karalienė“, B. Dauguviečio „Žaldokynė“, „Reisų klausimas“, „Žaismingas nuotykis“, „Nerami senatvė“, „Nevisuomet katinui užgavienės“, „Vėjas iš pietų“, „Taip ir bus“, „Augintinė“, „Svetimos plunksnos“. Teatras materialiu požiūriu gyveno gan gerai (bent jau neskurdo). Rekvizitorius J. Ribinskis prisimena: „Teatre buvo visko. Visa tai turėjo saugoti, kad niekur nedingtų. O kai reikėdavo naujų dekoracijų, turėdavau jų parūpinti.“

Žemaičių dramos teatras gyvavo 9 metus. Visas turtas (pradedant šaukštais ir lėkštėm, baigiant spintoms ir durims) buvo išvežtas į Šiaulius. Liko tik tuščias pastatas, kelios nuotraukos ir teatre dirbusių žmonių atsiminimai. Praėjus maždaug 10-iai metų po profesionalaus teatro uždarymo buvo įkurtas Telšių mėgėjiškas teatras. Dailininkas P. Duoplys prisimena: „1959-ųjų metų balandžio ar gegužės mėnesį gatvėje sutikau buvusį Telšių rajono kultūros skyriaus vedėją  Adomaitį. Jis paprašė po darbo užsukti į kultūros namus“. Galbūt taip prasidėjo ir daugelio kitų, vėliau  scenos mėgėjais tapusių žmonių darbas teatre. Bet tikrų entuziastų tarp jų tikriausiai netrūko, nes po profesionalaus teatro uždarymo atsirado nemažai dramos būrelių, kuriuose išaugo gerų aktorių, norėjusių parodyti tai, ką jie sugeba.

Galima spėti, kad Telšių mėgėjų teatras gimė ne vien ministerijai paliepus, o todėl, kad miesto žmonės jautė, jog jis reikalingas.

Telšių mėgėjiško teatro režisieriumi paskirtas iš Klaipėdos atvykęs E. Karanauskas. Pirmasis pastatymas buvo V. Miliūno inscenizuota keturių veiksmų pjesė pagal Žemaitės kūrinį „Klampynė“. Joje „įklimpo“ aktoriai: I. Daugilienė- Vaivadienė, L. Lėverienė, M. Liaubonaitė, B. Boreišienė, E. Radžius, D. Gurinas ir kt. Pradėjo formuotis teatro kolektyvas. Dirbti, ypač iš pradžių, nebuvo lengva.

Po tragiškos E. Karanausko žūties laikinai teatrui vadovavo E. Radžius. Jis pastatė Švarco „Sniego karalienę“. „Šį spektaklį atsimena daugelis aktorių ir žiūrovų. Tai buvo labai geras pastatymas su nuostabiomis dekoracijomis ir šokančia baleto trupe“ – prisimena L.Sabeckytė-Lėverienė, tada vaidinusi Kajų. „Vaikai, pamatę mane gatvėje, lyg susitarę šaukdavo: „Kajau ! Kajau !„.

1961 –ųjų metų pavasarį atvyko jaunas režisierius A. Misevičius. Tais metais jis pastatė A. Majakoneko pjesę „Levonicha išeina į orbitą“. Į teatro kolektyvą įsijungė B. Ir K. Čužumai, V.Petraitis. A. Misevičius pastatė J. Masevičiaus dramą „Barba“, E. Alt pjesę „Neregys“. Išvykus A. Misevičiui, režisieriumi vėl dirbo E. Radžius. Šis žmogus Telšių teatrui atidavė septyniolika metų. Jis dirbo pastatymo dalies vedėju, aktoriumi, režisieriumi, vadovavo dramos būreliui L. Sabeckytė-Lėverienė prisipažįsta: „Kai galvoju apie teatrą, visada pirmiausiai prisimenu E. Radžių, kuris ne tik pats buvo šio reikalo fanatikas, bet tą fanatizmą sugebėjo įskiepyti ir mums, aktoriams“.

1964 m. E. Radžius inscenizavo Žemaitės „Petrą Kurmelį“. Už šį spektaklį Telšių mėgėjiškam teatrui buvo suteiktas Žemaitės vardas. Per metus E. Radžius pastatydavo po keletą spektaklių. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms E. Radžius išsikėlė į Kretingą, kur ir dabar sėkmingai dirba. Į teatrą atvažiavo N. Bodokaitė – Streckienė. Tai buvo teatro pakilimo laikotarpis. Režisierė subūrė poezijos mėgėjus. 1969 metais pastatė poezijos spektaklį „Duokite antrą gyvenimą“ (A.Vabalo), 1970 metais – „Širdį pasivaikščioti išleisim“, paskui S. Michalkovo „Atsargiai krinta lapai“. 1971 metais spalio 30 dieną įvyko M. Fermo pjesės „Netrankyti durų“ premjera. Tai buvo jau penkiašimtasis teatro spektaklis. Jame vaidino J. Ričkus, L. Lėverienė, N. Bodokaitė, I. Skiotytė, K.Simanaitis, V. Varneckienė, A. Lankauskaitė, V. Bučytė, A. Muturas, V. Petraitis.

Atidarius kultūros mokyklą joje pradėjo dirbti puikūs pedagogai: S. Kavoliukas, St.Galkauskaitė, R. Lukoševičiutė. Apie šiuos žmones telkėsi Telšių teatrinė veikla. 1975 m. R. Ročiutės – Beresnevičienės iniciatyva pastatytas spektaklis R.Tomo „Aštuonios mylinčios moterys“. Iš pradžių tai buvo kaip kultūros mokyklos dėstytojų ir studentų darbas. Po premjeros, kai visi pamatė, jog spektaklis pasisekė, R. Ročiutei – Beresnevičienei pasiūlė dirbti teatre, ir šis spektaklis laikomas Žemaitės mėgėjiško teatro pastatymu.

Tų pačių metų rudenį A.Vilimas, kultūros mokyklos dėstytojas, pastatė D. Urnevičiutės „Tėvuko žaislus“. 1976 m. St. Kavoliukas buvo pradėjęs statyti G. Kanovičiaus „Akvariumą“. Tačiau darbas nesisekė, ir jis pasiūlė St. Galkauskaitei šį veikalą užbaigti. Tai buvo kaip kultūros mokyklos dėstytojų ir studentų darbas. Vaidino St. Kavoliukas, A. Nekrašius, J. Griciutė – Kneitienė, V.Petraitis, A. Pocevičius, B. Naviskaitė, V. Pažemeckas. Muzikiniam fonui buvo panaudota K. Jablonskio muzika. St. Galkauskaitė užbaigė šį pastatymą per kelis mėnesius, nes aktoriai išmanė savo darbą, galima sakyti, buvo profesionalai. Galbūt dėl to šis spektaklis turėjo didelį pasisekimą. Jis atstovavo Lietuvai tarptautiniame konkurse „Draugystės rampa“, vykusiame Minske.

1976 m. Žemaitės liaudies teatre A. Vilimas pastatė L. Tolstojaus dramą „Tamsos galybė“. Tačiau tada A. Vilimas teatre nepasiliko. Teatras tarsi apmirė.

1978 m. K. Šliogeris, Kultūros skyriaus vedėjas, pamatęs, kad Telšiuose nėra kam užimti režisieriaus vietos, pakvietė iš Klaipėdos atvykti A. Milinį, tikėdamasis, jog šis persikels į Telšius ir imsis dirbti. Tačiau A.Milinis taip ir liko „važinėjančiu“ režisieriumi. Iš pradžių jis dirbo labai energingai. 1980 m. birželio mėnesį A. Braginsko ir A. Riazanovo „Bendradarbių“ premjera. Daugelis aktorių prisimena, jog tai buvo puiki komedija: aštrus siužetas, komiškos situacijos. 1981 m. A. Milinis pastatė Ž.Anujo „Medėją“. Viename straipsnyje būsimoji Poezijos teatro režisierė L. Pocevičienė rašo: „Šis spektaklis – tai himnas neeilinei moteriai Medėjai (R. Lukoševičiutė) ir Jansonui (St.Kavoliukas), jų meilei, jų abiejų savotiškam tiesumui ir pasmerktumui“.

1983 m. rampos šviesą išvydo Žemaitės „Marti“. L. Lėverienė prisimena: „Spektaklį pradėjo statyti St. Kavoliukas. Jam išvykus, užbaigė A. Milinis. Lietuvišką dvasią perteikia žemaitiškos dainos, graži ir artima žiūrovams žemaičių šneka, į kurią pjesę „išvertė“ J. Baltuonienė. Su šiuo A.Milinio režisuotu spektakliu Žemaitės mėgėjiškas teatras dalyvavo festivalyje „Žemaitijos rampa“. „Marti“ tebevaidinama iki šiol. Ją 1990 m. atgaivino A. Nekrašius, vaidinęs Vingį. Katrę vaidina J. Karnišova, motiną-L. Lėverienė, Jonį- J. Ričkus, piršlį-A.Bytautas, taip pat vaidina J. Lukauskas, R. Šlevinskaitė – Bytautienė, B. Vaičienė, Z. Dantienė.

Režisierius A.Milinis, skambant A.Vivaldžio ir Dž. Rosinio muzikai, perkėlė žiūrovus į XVIII a.,į P. Džakonetti melodramos „Nusikaltėlių šeima“ epochą. Dirbant A.Miliniui, teatro meninis lygis pakilo. Į jį imta žiūrėti rimčiau ir vertinti ne visai kaip saviveiklinį. Tuo metu buvo net užsiminta apie profesionalaus teatro kūrimą.

Pirmieji poezijos spektakliai nuskambėjo 1970 m. N. Bodokaitei – Streckienei dirbant teatre. Šios tradicijos jai išvykus nenutrūko. Jas tęsė: R. Ročiūtė – Beresnevičienė, K. Simanaitis- kultūros mokyklos dėstytojai, kuriems mielai padėdavo ir studentai, tarp jų A. Pocevičius, kuris , baigęs kultūros mokyklą, liko dirbti Telšiuose Žemaitės liaudies teatro pastatymo dalies vedėju. 1983 m. pagal I. Zieduonio ir A. Mikutos poeziją buvo pastatytas spektaklis „Rekviem beprasmiškai žuvusiems“. Scenarijų rašė L. Pocevičienė, o režisavo jos vyras Antanas. Atėjo 1984-ti, 25-asis vaidybinis sezonas. Jį Telšių teatras pasitiko B. Dauguviečio pjese „Žaldokynė“ (rež. A.Milinis). Žiūrovai vaidinimą priėmė šiltai, tačiau spektaklis buvo rodomas neilgai, nes išėjo režisierius. Po A.Milinio išėjimo režisieriai keitėsi labai dažnai, tačiau nė vienas ilgam nepasiliko. Bandė režisuoti ir A. Pocevičius. Iš pradžių dirbo labai energingai. Pasirinko pjesę „Keistuolė misis Sevidž“, pradėjo repetuoti, bet pritrūkęs energijos ar atsidavimo, darbo nebaigė. Gal trukdė teatre prasidėjęs remontas, o gal jam artimesnė buvo poezija?

1985 m. jaunieji su vyresniaisiais aktoriais vaidino poezijos spektaklyje pagal V. Mačernio eiles „Žmogaus apnuoginta širdis“. L. Pocevičienė prisimena: „V. Mačernio poezija mane užbūrė, aš norėjau sužinoti apie tą žmogų kuo daugiau“.V. Mačernio paveikslą sukūrė A.Pocevičius, o senolės- L.Lėverienė. Su šiuo spektakliu 1986 m. dalyvavo Respublikiniame poezijos teatrų ir skaitovų konkurse, tapo diplomantais. Taigi, A. Vilimui išėjus, teatras vėl liko be režisieriaus. Buvo pasiūlyta dirbti L. Adomaitienei. Ji pradėjo statyti Volodino „Motinas ir dukteris“, tačiau, nesulaukusi pritarimo iš aktorių, šio sumanymo atsisakė ir iš teatro išėjo.

1987 m. į teatrą režisieriumi paskirtas G.Norkus. Jis per trumpą laiką pastatė J. Marcinkevičiaus pjesę „Akistata“, B. Sruogos komediją „Dobilėlis penkialapis“. 1988 m. rampos šviesą išvydo dar vienas poezijos spektaklis apie Pr. Genį „Atverk duris – aš ateisiu su meile ir šviesybe“, režisuotas L.Pocevičienės. Scenarijų, kaip ir kitiems poezijos spektakliams , režisierė rašė pati. Apie Pr. Genį medžiagos buvo labai daug, bet  apie tai niekas nenorėjo kalbėti, nes sovietiniais laikais jis buvo uždraustas. L. Pocevičienė pasakoja: „Scenarijus rėmėsi Pr. Genio parašyta „Rainių poema“ ir K. Kalinauskienės prisiminimais. Jos išsaugotos nuotraukos iš anų laikų padėjo atkurti kostiumus (kaip ir spektakliui apie V. Mačernį). Pr. Genys labai daug davė Telšių Kultūrai: jis, apvažinėjęs visą Žemaitiją savo „bėda“ – dviračiu vežimėliu, surinkęs eksponatus, įkūrė muziejų. Domėjosi Telšių teatrine veikla, ragino aktorius įkurti profesionalų teatrą. Pr. Genys aiškia ir patrauklia tautiškumo koncepcija, atitinkančia laiko dvasią, nejučia subūrė aplink save dalį Telšių šviesuomenės. Jis tikėjo Žemaitijos suvereniteto idėja-norėjo, kad Žemaitija būtų kultūriškai savarankiška. Su šiuo spektakliu teatras dalyvavo respublikinėje poezijos spektaklių ir skaitovų šventėje. Apie telšiškių pasirodymą kalba profesorė S. Nosevičiutė: „Iš tolo pasirodo sermėga apsivilkęs, virve pasijuosęs herojus. Į veiksmą įsijungia draugų būrys. Jis susigrupuoja antrame plane, šalia varpo tarsi visa, kas ten vyksta-poeto Pr.Genio pasąmonės vaizdiniai, asociacijos, prisiminimai. Šiame spektaklyje buvo itin prasmingų mizanscenų. Žinoma, spektaklis dar gana trapus, tačiau jaudino atlikėjų požiūris į Rainių miškelio tragediją, į pokario stalinizmo aukas“.

1989 m. teatro dieną Žemaitės liaudies teatras pažymėjo S. Mrožeko drama „Atviroje jūroje“. Tai buvo Klaipėdos meno fakulteto režisūros specialybės diplomanto K.Brazausko debiutas. Tų pačių metų rudenį K.Brazauskas grįžo į Telšius ir įsidarbino teatre. Pastatytas spektaklis buvo G. Kanovičiaus pjesė „Sudie ir sveiks, kalėjime“. Tai dviejų dalių komedija, vaidinta net Rusijoje. Ši pjesė repertuare tebėra iki šiol. Vaidinimas spalvingas savo charakteriais ir šmaikščia kalba, joje sprendžiama menininko laiko, skirto kūrybai, problema. Dažnai žmogus gyvenimą iššvaisto tuštiems dalykams. Užuot padaręs ką nors prasmingo, jis yra priverstas daryti ne tai, ką norėtų.

Per 40 Žemaitės mėgėjų teatro gyvavimo metus daug kas pasikeitė. Anksčiau teatre dirbdavo vienas režisierius, kartais jo iš viso nebūdavo. Dabar teatras turi tris režisierius –            L. Pocevičienę, K. Brazauską, L. Adomaitienę ir direktorių Kajetoną Šliogerį.

Daugiausia  permainų teatre ir įvyko 1990 m. Teatrui atsiskyrus nuo kultūros skyriaus, kuriam iki šiol priklausė, vadovauti pradėjo K.Šliogeris, anksčiau dirbęs kultūros skyriaus vedėju. Taigi, jo ryšiai su teatru siekia 60 metų. Kai jis iš Varnių persikėlė gyventi ir dirbti į Telšius, teatras tuo metu žengė tik pirmuosius žingsnius. Direktorius Kajetonas Šliogeris šypsodamasis sako: „Aš anksčiau kiekvieną režisierių sutikdavau ir palydėdavau, apibardavau ir pagirdavau, tokios ir dabar mano pareigos“. Jau 8 metai K. Šliogeris rūpinasi teatru. Per tuos metus buvo sutvarkytas teatras, grimo patalpos. Po Žemaitės teatro stogu vyksta valstybinių švenčių ir įžymių žmonių jubiliejų paminėjimai, kuriuos papuošia aktorių skaitomos eilės   arba vaidinamos spektaklių ištraukos. Paskutiniu metu teatras daug gastroliuoja, o į Telšius pradeda dažnai atvykti svečiai iš kitų teatrų. Taigi, teatrinis gyvenimas Telšiuose tampa intensyvus kaip niekada anksčiau. Ir visa tai teatro direktoriaus Kajetono Šliogerio dėka.

1990 m. Žemaitės teatre buvo įteisintas dar vienas, pirmasis tarp mėgėjiškųjų Poezijos teatras. Jo režisierė L. Pocevičienė. 1990 m.  L. Pocevičienė parašė scenarijų dar vienam poezijos spektakliui. Tai buvo M. Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos gyvenimo miniatiūra „Kilti ir kelti“. Apie spektaklio atsiradimą režisierė pasakoja: „M. Pečkauskaitė – asmenybė, išsiskirianti tolerancija ir tvirtybe, visą laiką žavėjo mane savo gyvenimo principais ir idealistinėmis svajonėmis. Kad spektaklis elegiškas, dvasingas, poetiškas, didelis aktorės L. Lėverienės, sukūrusios M. Pečkauskaitės vaidmenį, nuopelnas“.

1991 m. K. Brazauskas pastatė P.Patriko pjesę „Keistuolė misis Sevidž“. Kas yra beprotybė? Ką reiškia, jei žmogus, save atiduodantis kitiems, uždaromas beprotnamyje, o tas, kuris tik kaupia, renka, vadinamas normaliu. Gal yra atvirkščiai? Gyvenantys beprotnamyje mano, jog „grotos yra reikalingos tam, kad už jų slėptųsi visas pasaulis“.

1991 m. įvyko A. Volodino pjesės „Motinos ir dukterys“ premjera. Šią pjesę išvertė R. Petkevičienė ir A. Sabanskienė. Spektaklio režisierė L. Adomaitienė paliečia skaudžią, gyvenimo nuvalkiotą ir subanalintą temą – vaikų ir tėvų, motinų ir dukterų santykius.

1992 m. Žemaitės teatro žiūrovai išvydo N. Erdmano komediją „Savižudis“, režisuotą K.Brazausko. Tais pačiais metais birželio mėn. rampos šviesą išvydo pagal E. Cinzo romanus sukurta pjesė „Mona“. Scenarijų rašė L. Pocevičienė. Mintis imti šio darbo gimė jau prieš metus, kai E. Cinzas svečiavosi Telšiuose ir ta proga buvo sukurtos kelios teatrinės miniatiūros pagal rašytojo kūrybą. Daugelis žiūrovų išvydo kitokią Moną nei įsivaizdavo, skaitydami E. Cinzo romanus. Tai buvo „Monos“ vyksmas, o tarpsmas dar suspės ateiti, nes tam pirmiausia reikėjo nemažai laiko.

Sekančiais metais po „Monos“ pasirodymo L. Pocevičienė surežisavo Žemaitės „Piršlybas“. Spektaklyje vaidino J. Ričkus, L. Lėverienė, R. Šlevinskaitė, J. Kneitienė, A. Pocevičius, R. Martinavičius, J. Lukauskas. Režisierei L. Pocevičienei 1994 m. už nacionalinės dramaturgijos propagavimą ir Žemaitės „Piršlybų“ pastatymą Telšių Žemaitės teatre paskirta antroji B. Dauguviečio premija. Su šiuo spektakliu kolektyvas aplankė Latvijos,Lenkijos lietuvius, Amerikos (Los Angeles ir Čikagos) tautiečius, Austrijos Lyceno miestą.

1994 m. režisierė L. Pocevičienė Žemaitės teatro repertuarą papildė dar vienu Žemaitės kūriniu – „Stebuklingas daktaras“. Spektaklis buvo skirtas Žemaitės 150-osioms gimimo metinėms, kurias telšiškiai pažymėjo tradiciniu tarptautiniu festivaliu „Graži nuogne Žemaitėje“. Premjera įvyko Buities muziejuje, po atviru dangumi, scenos žemaitiškos sodybos kieme, pritariant senų medžių ošimui ir stebuklingą daktarą atvežančių aklių žvengimu. Tokia artima Žemaitei aplinka labai išryškino pjesės veikėjų charakterius. 1994 m. gimė dar vienas poezijos spektaklis – šį kartą žemaitiškas „Žemaitiški žuodee paukšteles čiolb“. Scenarijų L. Pocevičienė parašė pagal J. Diržinsko, J. Jankausko, P. Griguolio, O. Mileikienės, S. Miltinio, E. Miežlaiškienės, D.Ramonaitės-Mūkienės, M.Rimkienės, V.Pciaus, A. Salatkienės eilėraščius. Spektaklį sudaro keturios dalys – keturi metų laikai – lyg keturi gyvenimo tarpsniai. Režisierė prisipažįsta: „Norėjosi įrodyti, kad žemaičių tarme puikiai skamba ne tik jumoristiniai kūriniai, bet ir intymioji lyrika“. 1995 m. kovo 27-ąją – Teatro dieną – Žemaitės teatras sutiko D.Psafo pjesės „Reikia melagio“ premjerą, kurios režisierius buvo K.Brazauskas. Tų pačių metų pavasarį, kai pirmieji pumpurai padabino medžių šakas, Žemaitės teatrą papuošė dar vienas L. Adomaitienės surežisuotas spektaklis – T. Viljamso „Pasmerkti namai“. Šios pjesės herojai- du atsitiktinai susitikę jaunuoliai – Vili (I. Stasiulytė) ir Tomas (A. Levickas). Taip gimė jaunimo studija „Aglija“ – pripažinimo susilaukusi  Danijoje, Monake, Vokietijoje. Pastatyti ir saviti rež. Laimos Adomaitienės spektakliai „Gėlėse“, „M“, choreografiją kūrė J. Kneitienė ir L. Šiaudkulienė.

Artėjant 5-jam jubiliejiniam komedijų festivaliui „Cha-cha“, kuris vyksta nuo 1990 m., režisierė L. Adomaitienė atnaujino A.Čechovo „Mešką“. Pirmąkart ši pjesė buvo pastatyta 1992 m. režisierei bendradarbiaujant su vienu studentu. Tąsyk į spektaklį buvo įjungta dar ir kita A.Čechovo pjesė „Piršlybos“, ir spektaklis pavadintas jos vardu. Spektaklyje susijungė „Aglijos“ studijos – teatro vyresnieji aktoriai.

1997 m. gimė „Ženatvės laimė“ – scenarijaus pagal du Žemaitės apsakymus autorė ir režisierė Laimutė Pocevičienė. Tai ketvirtas režisierės pastatymas žemaičių tarme. 1998 m. režisierius K. Brazauskas pagal J.Erlicką, padedamas dailininko ir kompozitoriaus V.Klimo, pastatė spektaklį „Gyvenimas po sniegu“.

Šiandien Telšių Žemaitės dramos teatras – vienas iš geriausių mėgėjiškų teatrų Lietuvoje. Apie kiekvieną Žemaitės teatro aktorių, režisierių galima parašyti knygą. Visi šie žmonės aukoja savo laisvalaikį, vedami noro pasireikšti scenoje, paįvairinti nuobodų ir sunkų gyvenimą. L. Pocevičienė sako, kad aktoriai ateina po darbo, norėdami pailsėti, tačiau režisierius vėl turi priversti dirbti. Toks mėgėjiško teatro gyvenimas: darbas, repeticijos, premjeros, gatsrolės.

 1998 metais studija “Aglija” žiūrovus pakerėjo spektaklio “M” (“Mokykla, motina, meilė, mirtis, malda…”) premjera, kurį režisavo Laima Adomaitienė, choreografiją – Laima Šiaudkulienė ir Ina Petrakova. Dalyvavo festivaliuose, teatrų šventėse, gastroliavo užsienyje, o metų gale apžiūroje “Atspindžiai-98” buvo pripažintas geriausiu. Vasario 20 d. Žemaitės dramos teatras žiūrovus kvietė į premjerą “Netikėkite savo akimis”, kurį režisavo Klaipėdos universiteto Režisūros katedros studentas Vidmantas Beržinis. Šis darbas buvo įvertintas puikiai. Kovo mėnesį buvo pristatyta premjera mažiesiems žiūrovams, jaunimo studija “SAVI” nudžiugino spektakliu “Kiaunės dvaro nebėra”, rež. L.Pocevičienė. Šis spektaklis buvo rodomas festivaliuose: “Atžalyno scena” – 98”, “Kauno rampa-98”, “Kanapė-98”. 1998 metais Telšių teatralai rengėsi gastrolėms JAV– Los Andžele ir Čikagoje. Žemaitės dramos teatras buvo pirmasis Lietuvos mėgėjų teatras, gastroliavęs JAV. Ilgiausiai teatre iki to laiko rodytas spektaklis – Žemaitės “Piršlybos (rež. L.Pocevičienė) JAV buvo suvaidintas 63,65 ir 65 kartą.

1999 metais Žemaitės dramos teatras pažymėjo keturiasdešimties metų sukaktį nuo liaudies teatro vardo suteikimo. Per tą laikotarpį buvo pastatyti 74 spektakliai. Teatro dienos proga buvo pristatyta premjera – Floriano Kalas “Keturiese vidurnakty”, jį režisavo Klaipėdos universiteto Režisūros katedros diplomantas Ramūnas Kulikauskas, tai buvo diplominis darbas, jam talkino režisierius Kastytis Brazauskas. Šie metai buvo itin sėkmingi Vaikų ir jaunimo studijai “Aglija”, kuriai dėl aukštos meninės kokybės, leido antra kartą iš eilės atstovauti Lietuvą pasauliniame AITA/IATA organizuotame teatrų festivalyje -kongrese, kuris vyko Maroke. Čia buvo parodytas spektaklis “M” (rež. L. Adomaitienė), čia buvo pripažintas geriausiu ir apdovanotas pagrindiniu prizu. Studiją šiltai sutiko Švedijoje, Vokietijoje, Belgijoje. Tad 1999 metais “Aukso paukštė” atskrido į Žemaitės dramos teatro Jaunimo studiją “Aglija”.

2000-aisiais Žemaitės dramos teatras svarbiausius savo renginius skyrė Žemaitės vardo suteikimo teatrui 35-mečiui.  Teatro dienos proga buvo pristatyta premjera – Kastyčio Brazausko režisuota Piterio Šeferio “Tamsioji komedija”.

2001-ieji Lietuvos mėgėjų teatro istorijoje svarbūs tuo, kad tais metais Lietuvos liaudies kultūros centras pradėjo organizuoti Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų šventę “Šimtakojis”. Jame aktyviai dalyvavo Žemaitės dramos teatro jaunieji kūrėjai. Teatro dienai režisierė Laima Adomaitienė pastatė spektaklį pagal Antono Čechovo vodevilį “Meška”. Šis spektaklis susilaukė aukšto teatro specialistų įvertinimo tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, bei buvo atrinktas ir į baigiamąją “Atspindžių” šventę. Laimutė Pocevičienė su studija “SAVI” pristatė naują komediją “Magdelė” bei organizavo pirmąjį teatrų festivalį “Teatras – tautos sparnai”.

2002 metais teatrui pradėjo vadovauti naujas direktorius – režisierius Kastytis Brazauskas. Šiais metais buvo pastatytas spektaklis “Marti” (rež. R.Bytautienė ir J.Kneitienė), šis spektaklis buvo įvertintas “Atspindžiai-2002”  ir pakviestas atvykti į baigiamąją šventę. Čia buvo pripažintas geriausiu Lietuvos mėgėjų teatrų metų spektakliu. Spektaklis “Marti” buvo populiarus ir 2003 metais, vis dar dalyvavo įvairiuose festivaliuose. Bet 2003 metai buvo ypatingi Žemaitės dramos teatrui tuo, kad antra kartą buvo įteikta “Aukso paukštė”. Jonavoje įvykusios “Atspindžių-2003” šventėje vadovei L.Adomaitienei įteikta nominacija “Geriausias vaikų ir jaunimo teatras ir vadovas. L.Adomaitienės 2003 metais pastatytas spektaklis “Raudonkepuraitė” pagal M.Tikkanen romano idėją buvo itin populiarus.

2004 metus teatras pradėjo premjera Frederiko Garsijos Lorkos spektakliu “Bernardos Albos namai”, tai buvo Giedrės Jokubauskaitės baigiamasis magistro studijų darbas. Jai talkino suaugusiųjų trupė. Šis spektaklis kaip vienas iš geriausių  tais metais pastatytų spektaklių. Baigiamojoje šventėje „Atspindžiai“, aktorė Janina Karnišova už šiame spektaklyje sukurtą tarnaitės Ponsijos vaidmenį buvo apdovanota žiūrovų prizu už geriausią vaidmenį. Be abejo daug darbo ir itin intensyviai šiais metais dirbo vaikų ir jaunimo studija „Aglija“, dalyvavo tarptautiniuose renginiuose, festivaliuose su spektakliu „Raudonkepuraitė“, buvo vertinami. 2005 metais Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko šiame teatre L.Adomaitienės  pagal Albės Kobo romaną pastatyto spektaklio „Moteris smėlynuose“ (choreografė Ina Levickienė) premjera. Tačiau šis spektaklis buvo vaidinamas trumpai.

2006 m. pristatyta premjera „Telšiai- dovanų kalva“, rež. Laimutė Pocevičienė. Scenarijų režisierė kūrė remdamasi tikrai istorijos faktais, abejingų nepaliekančių holokausto tema. Spektaklyje vaidino  vaikų ir jaunimo studija „SAVI“. Susidomėjimas spektakliu buvo itin didelis. Su šiuo spektakliu grupė „SAVI“ gastroliavo Didžiojoj Britanijoj, Latvijoje, šio spektaklio įrašą kompaktinėje plokštelėje režisierė L.Pocevičienė nuvežė į Izraelį ir paliko Jad Vašeme – oficialiame Izraelio memoriale, skirtame holokausto aukoms atminti.

2007-aisiais telšiškiai minėjo pirmųjų viešų lietuviškų spektaklių, parodytų 1907 m. rugpjūčio 2 d. po Parcinkulės atlaidų Telšiuose, 100-metį. Šiai progai režisierė Laima Adomaitienė pastatė spektaklį pagal Žemaitę „Trys mylinčios“. Režisierė pabandė kitu žvilgsniu pažiūrėti į moters meilės gelmes. Šie metai teatrui buvo permainingi. Direktoriaus pareigas pradėjo eiti Artūras Butkus bei įvyko režisieriaus Jono Buziliausko debiutas Žemaitės dramos teatre. Jis pristatė premjerą pagal Kurto Voneguto spektaklį „Su gimimo diena, Vanda Džun“.

2008 metais režisierė Laimutė Pocevičienė pristatė du spektaklius. Kovo mėnesį parodė spektaklį „Baimė. Nuo bailumo iki drąsos“ pastatyto pagal to paties pavadinimo Nuria Roca knygą. Dar vaikų ir jaunimo studija „SAVI“ nudžiugino premjera – „Adelės CV“ (rež.L.Pocevičienė), pastatyto pagal Sandros Glover knygą „Adelė“. Spektaklio tikslas buvo padėti jaunam žmogui atsispirti žiniasklaidos teiginiui, jog tai kas liekna yra gražu ir kad tik liekni žmonės gali būti laimingi. Tradiciškai kovo 27 d. Žemaitės dramos teatre paminėta  Tarptautinė teatro diena, buvo parodyta premjera Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ (rež. Jonas Buziliauskas).

Tradicijos tęsiamos ir 2009 metais, kovo 27 d. Žemaitės dramos teatro žiūrovai buvo pakviesti į premjerą. Džiugino Laimos Adomaitienės pagal Martos Tikkanen romaną „Raudonkepuraitė“ pastatytas spektaklis „Bėganti su vilkais“. Tai buvo bendras Lietuvos rusų dramos teatro, Žemaitės dramos teatro jaunimo studijos „Aglija“ bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos projektas. Šiais metais teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“  buvo įvertinti ir nominuoti Žemaitės dramos teatro aktoriai, vaidinę spektaklyje „Žaldokynė“ (rež. J.Buziliauskas). Alma Pažemeckienė gavo nominaciją už ryškiausią sezono moters epizodinio atlikėjos vaidmenį. Ryškiausio sezono vyro vaidmens atlikėju tapo Artūras Butkus, o laureatu pripažintas Antanas Nekrašius. „Žaldokynė“ pelnė ryškiausio spektaklio nominaciją.

2010 metai ypatingi gausa naujų premjerų. Net keturiomis premjeromis teatras didžiavosi. Visi šie spektakliai buvo pristatyti  „Atspindžių“ šventėje ir diplomuoti, puikiai vertinami. Spektakliai: Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“ (rež.J.Buziliauskas), Laimutės Pocevičienės režisuota „Penelopė“, režisierės Agnės Banytės diplominis spektaklis Peterio Sveto „Interviu“, kuriame vaidino ir tatro direktorius Artūras Butkus bei režisierius Kastytis Brazauskas, Kastyčio Brazausko režisuota melodrama Milenko Vučetičiaus „Liubica – pirmasis daugiskaitos asmuo, kurioje vaidino teatro veteranės Janina Karnišova ir Liuda Leverienė. Neveltui, būtent šiais metais Žemaitės dramos teatras sulaukė puikios žinios iš Vilniaus – kolektyvas tapo „Aukso paukštės“ laureatu – pripažintas geriausiu suaugusiųjų mėgėjų teatrų ir jų vadovų grupėje. Bene svarbiausias įvykis šiais metais – „Auksinis scenos kryžius“. Jį gavo Žemaitės dramos teatro choreografė Ina Levickienė už judesių pasažus, tiksliai atskleidžiančius personažų būsenas spektakliuose „Bėganti su vilkais“ ir „Vargas dėl proto“.

2011 metais Žemaitės dramos teatras kvietė į premjerą  – prancūzų dramaturgo  Žano Anujo pjesę – koncertą „Okestras“, rež. Kastytis Brazauskas. Pagrindinė spektaklio idėja – kaip tapti geriausiais, nepaisant užimamų pareigų, išsilavinimo ir bet kokia kaina laimėti. Tais metais buvo pastatytas dar vienas spektaklis – Viljamo Mastrosimone „Pykšt pokšt, tu negyvas“, tai buvo diplominis darbas mažeikiškio režisieriaus Deivido Jonauskio. Taip pat šiai metais buvo atnaujinti du spektakliai: Žemaitės „Piršlybos“ (rež. L.Pocevičienė) ir Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ (rež. J.Buziliauskas).

Dvi premjeros buvo pastatytos 2012 metais. Teatro dieną žiūrovus džiugino  premjera S.Safikanovo komedija „(Ne) patys geriausi melagiai (rež. Kastytis Brazauskas), šiame spektaklyje vaidino pats režisierius,o jam talkino teatro direktorius A.Butkus. Pavasarį teatro vaikų ir jaunimo studija „SAVI“ pakvietė į šeimoms skirto spektaklio premjerą – Rūtos Oginskaitės „Meškis po širdim“ (rež.Laimutė Pocevičienė).

2013 metai teatrui prasidėjo puikiai. Aštuntojoje teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“, kuri buvo skirta Tarptautinei teatro dienai, ryškiausios moters epizodo vaidmens atlikėja įvardinta Žemaitės dramos teatro aktorė Julija Kneitienė. O telšiškiams buvo padovanota premjera pagal barono Antano Rene dienoraščius pastatytas spektaklis „Aksomo klostėse – epochos šnabždesys“ ( idėjos autorė, choreografė Ina Levickienė, autorė ir režisierė Laimutė Pocevičienė. Šis spektaklis nukėlė į praeitį, į Žemaitijos dvarų klestėjimo laikus. Beje, šiais metais baigiamojoje respublikinėje jaunimo teatrų šventėje „Šimtakojis-2013“ vertinimo komisija išskyrė ir nominavo Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo grupės „SAVI“ aktorių Daumantą Lukšą, vaidinusį pagrindinį spektaklio „Meškis po širdim“ (rež. L.Pocevičienė) vaidmenį. Liūdna, bet 2013 metais iš Žemaitės dramos teatro režisieriaus pareigų pasitraukė Kastytis Brazauskas.

2014-uosius Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbęs Teatro metais. Žemaitės dramos teatras priėmė dirbti naują režisierę Agnę Banytę, baigusią režisūros studijas uostamiestyje. Tuo tarpu buvo statoma premjera ir jau pavasarį žiūrovai išvydo spektaklį „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkuoms“ (scenarijaus autorė ir režisierė L.Pocevičienė). Šis spektaklis buvo pastatytas bendradarbiaujant su kino ir teatro aktore Nijole Narmontaite bei kompozitoriumi Andriumi Kulikausku. Kadangi abu profesionalūs aktoriai žemaičiai, tai pasak režisierės, šis spektaklis tai duoklė praėjusiems tarmių bei šiems- Teatro- metams. Būtent tais metais šis spektaklis Lietuvoje pelnė ryškiausio mėgėjų teatrų metų spektaklio nominaciją. 2014 metais taip pat buvo atnaujintas spektaklis „Floriano Kalo spektaklis „Keturiese vidurnakty“ (rež. A.Kulikauskas). Bei pristatyta jauno režisierės Agnės Banytės premjera pagal Annos Reinolds ir Mairos Buffini pjesę „Jordonas“. Deja, Agnė Banytė teatrą paliko.

2015-aisiais tarp geriausių, nominacijai „Tegyvuoja teatras“ buvo pasiūlyti ir Žemaitės dramos teatro spektakliai  „Aksomo klostėse-epochų šnabždesys“ bei „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkoms“ . Pastarasis įvardintas kaip ryškiausias sezono spektaklis. Ir kaip visada Tarptautinės teatro dienos proga buvo parodyta premjera Žemaitės komedija „Trys mylimos“ (rež.Jonas Buziliauskas).

2016 metais teatro laukė daug darbų, būtent šiais metais Telšiai buvo paskelbti Lietuvos kultūros sostine, kurios vyr. Režisiere buvo paskirta Laimutė Pocevičienė. Gražiai buvo paminėta Tarptautinė teatro diena – jos metu scenos mylėtojams teatro Vaikų ir jaunimo studija „SAVI“ padovanojo premjerą „Vilties etiudai iš Septynių kalvų miesto“ (rež.L.Pocevičienė). Ši premjera buvo įtraukta į  telšiškių kultūrinę programą „Lietuvos kultūros sostinė 2016“. Scenoje jaunieji aktoriai pasakojo apie tikras, dokumentuose užfiksuotas šio miesto istorijas. Laimutė Pocevičienė būdama vyr. režisierė atkreipė dėmesį, jog Telšiuose jau vyko didelė gausa renginių, tačiau dauguma jų buvo organizuojami suaugusiems, tad atėjo metas sukurti šventę ir mūsų mažiesiems miestelėnams bei rajono gyventojams. Ji sumanė organizuoti edukacinius užsiėmimus „Meškiukų pamokėlės“, kurios pritraukė daug mažųjų žiūrovų. Projektą „Telšiai-kultūros sostinė 2016“ užbaigė muzikine pasaka „Dvylika mėnesių“ prie eglutės gruodžio 6-ąją. Tiesiogiai buvo transliuojama per Lietuvos televizijos kultūros programą. Šį Žemaitės dramos spektaklį organizavo Žemaitės dramos teatras, Telšių rajono savivaldybės kultūros centras, Telšių miesto savivaldybė. Darbai vijo darbus, Žemaitės dramos teatras sukosi kaip bitės avily. Tačiau šiais metais buvo ir liūdnesnių akimirkų, nes teatrą paliko ir išvyko gyventi kitur direktorius Artūras Butkus.

2017 metais laimėjusi konkursą į Žemaitės dramos teatro direktorės pareigas laimėjo Eva Stonkevičienė.  Dar viena puiki žinia! Į Telšius dirbti atvyko jaunas, perspektyvus režisierius Donatas Žilinskas. Šias permainingais metais įvyko viena premjera Keturakio „Amerika pirtyje“, kurią pastatė režisierius Jonas Buziliauskas.

2018 metais debiutavo Donatas Žilinskas. Įvyko jo režisuoto Kazio Sajos spektaklio „Anapilin arba kvailybės gravitacija“ premjera. Tai istorija apie globos namų gyventojus, kurie kartas nuo karto susirenka prie parko suolelio pasigrožėti saulėlydžiu ir papostringauti apie tai, kas jų dar laukia, apie būtį ir nebūtį. Šiais metais režisierė Laimutė Pocevičienė pristatė spektaklį jaunimui “Nauja Roboto ir Peteliškės istorija”. Šiuo spektakliu jo kūrybinė komanda atskleidžia, kad pažeidžiamo paauglio kelionė į SAVE yra pati sunkiausia, bet spalvingiausia ir prasmingiausia. Puikiai telšiškiai pasirodė 2018 metais Vilniuje vykusioje Lietuvos šimtmečio dainų šventėje “Vardan tos…” Teatro dienos “Sau, tautai, žmonijai” renginiuose. Čia dalyvavo tiek suaugusiųjų grupė, kurie nudžiugino žiūrovus spektakliu “Žemaitės Lietuva” (rež.D.Žilinskas), tiek Vaikų ir jaunimo studija “SAVI”, kurie parodė kompoziciją “Veidas atsuktas į saulę” (rež.L.Pocevičienė). Šie metai buvo kūrybingi Žemaitės dramos teatro režisieriams. Pradėtas organizuoti pirmasis naujas festivalis Žemaitės dramos teatre “TEATRadimai”, kurio sumanytojas ir režisierius Donatas Žilinskas. Šio festivalio metu buvo pristatyta dar viena premjera – spektaklis “Nepriklausomybės diena” (rež. D.Žilinskas ir Badri Tserediani), skirtas Lietuvos ir Sakartvelo nepriklausomybei. Tai buvo ne paskutinė premjera šiais metais. 2019-tuosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Žemaitijos metais, tad Telšių Žemaitės dramos teatras  kartu su VO “Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras” Žemaičių vardo paminėjimo 800 metų jubiliejaus langus atidarė pristatydami ir Žemaitės dramos teatre pastatytą žemaitišką muzikinį spektaklį “Spalvuotu guzikieliu rožočios” ( rež. Laimute Pocevičienė). Spalvingame Telšių Žemaitės dramos spektaklyje „Spalvuotu guzikieliu rožončius“ atgyja tai, kas užmiršta, bet labai artima…  spektaklyje vaidina ir garsūs žmonės: kino ir teatro aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė, poetas Mindaugas Valiukas, etnomuzikologė, laidų vedėja Loreta Sungailienė, aktorius Vaidas Lengvinas bei grupė Žemaitės dramos teatro aktorių.

2019 m. metais teatro dienai Donatas Žilinskas pristatė premjerą  pagal Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“! Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis – tragikomedija „Šventųjų gyvenimas“ nukels į XX amžiaus  Lietuvą. Iš Amerikos grįžęs Frank Kruk arba graborius Pranas Krukelis, siekia pakeisti tėvynės profilį – iš mažo apskrities miestuko padaryti Brukliną. Toks siekis, sulaukia prityrusių lietuvių graborių – „šventųjų“ pagalbos, kuri Frank Kruk priveda prie…2019 metais Donatas Žilinskas bendradarbiaudamas su Telšių rajono savivaldybės K.Praniauskaitės viešąja biblioteka pristatė premjerą „Vaižgantas“ skirtą Juozo Tumo-Vaižganto metinėms paminėti. Juozas Tumas- Vaižgantas, viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais LR Seimas 2019 metus paskelbė Juozo Tumo – Vaižganto metais. Šiais metais Žemaitės dramos teatro direkorės pareigas paliko Eva Stonkevičienė. Tačiau į režisieriaus pareigas buvo priimtas Sakartvelo pilietis , režisierius Badri Tserediani bei profesionali aktorė Margarita Bladženauskaitė. Pastarieji pradėjo repetuoti pjesę „Liftas“.

2020 metai teatrui buvo ganėtinai neramūs laikai. Ruošiama premjera „Liftas“ buvo nukelta dėl COVID-19 pandemijos. Buvo atšaukti visi renginiai, repeticijos. Pagaliau teatras sulaukė naujos direktorės, kuri laimėjo konkursą į direktoriaus pareigas Žemaitės dramos teatre. Ja tapo gargždiškė Ligita Liutikienė. Rudenį, šiek tiek atlaisvinus ribojimus dėl pandemijos,  buvo pristatytas spektaklis „Liftas“ (rež. Badri Tserediani) pagal žymios gruzinų dramaturgės ir režisierės Nino Basilia pjesę „Liftininkė“. Tai antrasis režisieriaus Badri Tserediani režisuotas spektaklis Telšių Žemaitės dramos teatre. Jauna mergina Elza nusivylusi savo gyvenimu, dažnai susimąsto apie savižudybę. Bet viena eilinė diena lifte visiškai pakeičia jos požiūrį… Taip pat rugsėjo mėnesį buvo įvykdytas projektas, jau antrą kartą Žemaitės dramos teatre festivalis „TEATradimai“, kurio sumanytojas ir režisierius Donatas Žilinskas, projekto vadovas Mindaugas Drimba.